Vaikų ugdymo profesionalai pastebi, kad vis labiau sklaidosi mitas, jog visi vaikai ugdymo įstaigose yra ugdomi „pagal vieną kurpalį“. Anot jų, visos – tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos ir vaikų darželiai Lietuvoje yra vis geriau pasirengę priimti ir ugdyti įvairių poreikių ir gebėjimų vaikus.
Įtraukusis ugdymas – tai kiekvienam vaikui sudaromos jo individualius poreikius ir gebėjimų lygį geriausiai atitinkančios ugdymosi sąlygos. Ekspertai pastebi, kad toks ugdymas ypač reikšmingas ankstyvajame amžiuje, kai formuojasi vaiko asmenybės pagrindai ir įvairūs gebėjimai. Todėl vaikams, lankantiems vaikų darželį, vėliau yra lengviau mokykloje bei žengiant į tolimesnius gyvenimo etapus.
Įtrauktis – kiekvieno teisė
Įtraukties sąvokos, sako specialistai, nereikėtų tapatinti su specialiųjų poreikių vaikų ugdymu – svarbu pabrėžti, kad įtraukusis ugdymas atliepia kiekvieno vaiko poreikius. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų mokytojai daug dirba stengdamiesi pažinti kiekvieno vaiko poreikius ir siekia, kad vaikų darželis jį lankančiam vaikui taptų laukiama vieta.
„Įtrauktis nėra pasirinkimas, tai – žmogaus teisė, įrašyta šalies įstatymuose, todėl švietimo įstaigose privalome užtikrinti įtraukųjį ugdymą. Ši ugdymo nuostata atliepia kiekvieno vaiko poreikius“, – pastebi Vilniaus kolegijos Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.
Jei vaikas turi vienokių ar kitokių sunkumų, ieškoma sprendimų, jam teikiama pagalba: vienu atveju vaikui gali būti reikalingas pavėžėjimas iki ugdymo įstaigos, kitu – jam pritaikyta aplinka, dar kitu – mokytojui gali talkinti švietimo pagalbos specialistas.
Pagalvota apie kiekvieną vaiką
Kauno lopšelio-darželio „Vaikystė“ direktorė Regina Beinorienė pabrėžia, kad šiandien įtraukiojo ugdymo taikymas švietimo įstaigoms yra prioritetinis, mat visi vaikai – skirtingi.
„Įtraukusis ugdymas iš esmės reiškia kokybišką ugdymą kiekvienam į darželį einančiam vaikui. Šiandien mes, mokytojai, turime permąstyti, kaip sukurti bendrą, lanksčią ugdymo(si) aplinką, kokius pasirinkti ugdymo metodus, priemones, kad joje sėkmingai ugdytųsi visi skirtingų poreikių vaikai. Mano manymu, tai yra svarbiausias įtraukiojo ugdymo aspektas“, – sako R. Beinorienė.
Ankstyvojo ugdymo įstaigos didelį dėmesį skiria identifikuoti ir pažinti individualius vaikų ugdymosi poreikius bei sudaryti sąlygas juos atliepti, pavyzdžiui, vaikams, turintiems raidos, elgesio ar emocinių sutrikimų, skiriama daugiau individualaus dėmesio, jei reikia, pritaikomas ugdymo turinys, teikiama švietimo pagalba.
„Siekiama, kad vaikas jaustųsi komfortiškai – galėtų dalyvauti ugdymosi veiklose savo tempu, skatinant vaiko susidomėjimą, įsitraukimą, palaikant jo iniciatyvą“, – ugdymo pavyzdžius vardija R. Beinorienė pridurdama, kad pirmuosius žingsnius žengus darželyje, vaikas bus geriau pasirengęs ir pasiruošęs tolesniam etapui – sėkmingai mokytis mokykloje.
Tam, kad galėtų atliepti skirtingus vaikų poreikius ir suteikti reikiamą pagalbą, mokytojai, padėjėjai ir švietimo pagalbos specialistai nuolat gilina savo žinias ir tobulina kompetencijas. Kartu, anot R. Beinorienės, labai svarbus yra ir bendradarbiavimas su vaiko tėvais ar globėjais.
„Pedagogams itin svarbu kalbėti su tėvais, kartais ir nuraminti juos, suteikti saugumą ir raginti juos kuo anksčiau įvertinti vaiko raidos sutrikimus – pradėjus teikti pagalbą, vaiko ugdymosi pažanga bus kur kas didesnė “, – sako lopšelio-darželio direktorė.
Didžiausia grąža – pradėjus ankstyvajame amžiuje
Pasak L. Pečiulienės, mokslininkai yra įvertinę ne tik socialinę ir psichologinę, bet ir ekonominę ankstyvojo ugdymo grąžą. Ši grąža juntama ne tik vaikui ir jo šeimai, bet ir visai valstybei.
„Ankstyvasis ugdymas padeda visapusiškai formuotis ir atsiskleisti vaiko asmenybei. Jeigu vaiku yra tinkamai rūpinamasi, atpažįstami ir atliepiami jo poreikiai – vaiko raida vyksta optimaliai. Ikimokyklinis ugdymas turi įtakos socialiniams rodikliams: kokybišką ikimokyklinį ugdymą gavę vaikai geriau pasirengia mokymuisi mokykloje, turi didesnę motyvaciją, demonstruoja aukštesnius pasiekimus vidurinėje mokykloje, rečiau „iškrenta“ iš švietimo sistemos, dažniau įgyja aukštąjį išsilavinimą, daugiau uždirba, linkę mažiau nusikalsti ir kt.“, – įvertino L. Pečiulienė.
Šis pranešimas yra viešinimo kampanijos „Nepalik vaiko be pradžios“ dalis. Kampanija inicijuota NŠA įgyvendinant Europos Sąjungos fondų finansuojamą projektą „Ikimokyklinio ugdymo turinio kaita“.
Paradoksalu, tačiau mūsų vaikai nebemoka žaisti, jiems trūksta vaizduotės. Namuose vieną po kito įveikdami kompiuterinių žaidimų lygius vaikai įdarbina tik labai mažą dalį savo mąstymo, kūrybiškumo gebėjimų, netobulina specialių įgūdžių, sako docentė dr. Milda Brėdikytė, su kolegomis kurianti naratyvinių žaidimų metodiką, kuri padeda žaidžiant išlaisvinti kūrybiškumą, smalsumą, įtraukia į įvairių kasdienių problemų sprendimą.
Į vaikų žaidimus ji ragina pažiūrėti kitaip: nenustatyti aiškių taisyklių skatinant daugiau mąstyti, prisitaikyti, išmokti kovoti su stresu.
Į naratyvinius žaidimus įtrauktiems vaikams formuojasi kasdienio gyvenimo įgūdžiai, didėja fizinis aktyvumas, emocijų suvokimas ir raiška, savireguliacija ir savikontrolė, savigarba, lavinami santykiai su bendraamžiais ir suaugusiais, skatinamas geresnis supančios aplinkos pažinimas.
Mokslininkės metodologija pastaruoju metu vis plačiau taikoma Vilniaus darželiuose.
„Žaidimai yra nepakeičiama vaikų raidos ir ugdymo priemonė. Jie ypač svarbūs ankstyvame amžiuje. Mokslininkai pabrėžia, kad žaidžia visi gyvi organizmai, visos gyvos būtybės. Gebėjimas žaisti yra labai svarbus mūsų smegenims, jis padeda prisitaikyti prie aplinkos, išgyventi stresą, padeda formuotis sudėtingoms mąstymo struktūroms. Žaidimas vaikui yra viena pirmųjų veiklų, kurias jis pats organizuoja ir valdo. Vaikai, norėdami pasiekti tikslus, kurie yra žaidimuose, turi pasitelkti mąstymą, pademonstruoti visus savo aukščiausius pasiekimus visose srityse“, – sako M. Brėdikytė.
Vaikai nebemoka žaisti
Pasak jos, naratyvinių žaidimų idėja atsirado dėl vis aiškiau pastebimo vaikų nemokėjimo žaisti.
„Net ir mokslininkai įsivaizdavo, kad vaikų gebėjimas žaisti yra natūralus, tačiau šiandien matome, kad vaikai nebemoka žaisti. Tyrimai rodo, kad vaikai žaidžia vis prasčiau ir patys nebemoka savo žaidimų susikurti. Ypač tai pastebima kalbant apie vaizduote paremtus žaidimus. Tokia padėtis lemia ir prastesnius socialinius įgūdžius“, – kalba M. Brėdikytė.
Anot jos, mokytojai pastebi, kad vaikai į pradines klases ateina neturėdami vaizduotės. Anksčiau vaikai ilgas valandas praleisdavo lauke, žaisti jų tuomet niekas nemokė, suaugusieji žaidimuose nedalyvavo, tad žaisti buvo mokomasi iš bendraamžių.
„Šiandien mokytojai turi mokyti vaikus žaisti menamus vaizduote paremtus žaidimus. Jei vaikai nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų, iš viso dažnai praranda galimybes įgyti būtinų socialinių įgūdžių“, – sako M. Brėdikytė.
Taisykles gali susikurti patys
Pasak pašnekovės, Lietuvoje yra susiformavusios didaktinių žaidimų tradicijos. Ieškome tokių žaidimų, kuriuose savaime užprogramuotas tikslas vaikus išmokyti konkrečių dalykų, o žaidimų baigtis yra numatyta ir aiški.
„Mums atrodo, kad tokie žaidimai yra didžiausia vertybė, tokių žaidimų ieškome parduotuvėse. Mums atrodo, kad vaikai visada turi mokytis, o žaislai turi būti tam pritaikyti. Deja, kai žaislai arba žaidimų objektai yra su numatytais galutiniais tikslais, jie visada lavina siauresnį mąstymą, nėra tokie universalūs, neugdo kūrybiškumo. Geriausi žaislai mažiems vaikams yra tie, kurie skatina mąstyti atvirai. Vaikai patys turėtų sugalvoti, ką su žaislais galima veikti. Vaikai žaidimais turi patys susidomėti, juos atrasti“, – sako švietimo ekspertė.
Anot jos, žaisdami naratyvinius žaidimus vaikai dažnai nori patirti tokias patirtis, kurias mato kasdieniame gyvenime, įsikūnyti į savo tėvus, tad itin naudingi yra vaidmenų žaidimai.
„Vaikai žaidžia gydytojų kabinetus, nes vizitai pas gydytojus jiems palieka labai daug įspūdžių, jie bando namuose gydyti kitus, žaislus. Vaikus domina stiprios emocinės patirtys. Jiems įdomios ir su pažįstamomis knygomis, filmais, personažais susijusios patirtys. Visa tai, ką vaikas veikia, pamažu tampa jo mąstymo būdu“, – priduria pašnekovė.
Žaidimai gali būti susiję ir su rizika
Lietuvoje tabu vis dar laikomi žaidimai, kurie vaikams leidžia spręsti problemas, kurių realiame gyvenime tėvai jiems spręsti neleistų. Daugelis mažųjų šiandien auga savotiškomis šiltnamio sąlygomis, jiems nereikia niekuo rūpinis, suaugusieji iš jų gyvenimo yra eliminavę bet kokią riziką.
„Be abejo, mums atrodo, kad vaiko saugumas yra pats svarbiausias dalykas, tačiau nereikia pamiršti ir sugebėjimo prisitaikyti prie sudėtingesnių situacijų. Jei vaiką visą laiką apsaugome, jis neišmoksta pats saugotis. Taip vadinami rizikos žaidimai tiek tarp mokslininkų, tiek tarp edukologų šiandien yra viena labiausiai aptarinėjamų temų. Rizikos žaidimai yra susiję su dideliu greičiu, aukščiu, pavojingais įrankiais, sunkumais, šiurkštumu, pasiklydimais ir daugeliu kitų dalykų, nuo kurių tėvai vaikus saugo. Mūsų kultūrai šie žaidimai nėra labai būdingi, nelabai priimtini. Suaugusieji dažna mano, kad tai tėra blogas elgesys. Tačiau žaisdami tokius žaidimus vaikai susigyvena su iššūkiais, mokosi juos įveikti, įgyja gyvenimiškos patirties“, – dėsto mokslininkė.
Vis dėlto, kaip pabrėžia ekspertė, pagrindinė žaidimo taisyklė – visiems turi būti smagu. Net ir paprasčiausios vaikų imtynės padeda jiems suvokti ribas, kur yra žaidimas, o kur jau – ne.
„Mums to trūksta. Tai svarbu kūno prisitaikymui, emocijų reguliavimui. Labai svarbu, kad tai padeda reguliuoti stresą, nes vaikai nėra pratę prie pavojų ir rizikos. Šiame procese labai svarbūs ir tėvai, kurie turi žaisti su vaikais, dūkti, eiti imtynių, domėtis tuo, kuo domisi vaikai. Reikia padėti vaikams išmokti būti saugiems tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – dėsto pašnekovė.
Anot jos, vaizduotės pagrindu kuriami žaidimai sukuria pagrindą visai naujų mąstymo formų atsiradimui – žaidimas yra pagrindas, konsoliduojantis svarbiausias žmogiškąsias savybes: vaizduotę, sąmoningą gebėjimą savo patirtims suteikti pasakojimo formą ir savo atminties vaizdinius sumaniai supinti į vis naujus siužetus.
„Šiuo požiūriu menamas žaidimas ikimokykliniame amžiuje yra viena sudėtingiausių ir svarbiausių veiklų, skatinančių sąmonės raidą. Tačiau su sąlyga, kad pats vaikas savarankiškai ar drauge su kitais žaidėjais kuria žaidimą“, – priduria M. Brėdikytė.
Fizinė ir emocinė darželinukų sveikata Lietuvoje prastėja. Viena pagrindinių to priežasčių – pernelyg nuvertinama ikimokyklinio ugdymo svarba. Tuo tarpu specialistai teigia, kad būtent vaikų darželiuose yra paklojami tiek fizinės, tiek emocinės vaikų sveikatos pamatai, o tai ignoruojantys tėvai savo atžaloms gali padaryti meškos paslaugą.
Vieni vaikų darželį lankantys vaikai per metus serga vos kartą ar du, o kiti sirguliuodami ar baiminantis net ir nedidelių susirgimų namuose praleidžia daugiau laiko nei ugdymo įstaigose. Vis dėlto net ir dažnesni nesunkūs susirgimai neturėtų tapti priežastimi savo vaikų nevesti į ugdymo įstaigas.
„Vis dar nuolat girdime, kad tėvai vaikų į darželį neveda dėl to, kad šie ten nuėję nuo kitų vaikų užsikrečia įvairiomis ligomis. Tačiau nėra nieko blogo, jei vaikas per metus kelis kartus suserga sloga. Vedant vaiką į darželį susiformuoja natūralus imunitetas, kuris bus būtinas ir vėlesniame amžiuje. Tai ypač svarbu, nes statistika rodo, kad skiepijamų vaikų mažėja“, – sako Stasė Ustilaitė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto docentė.
Anot jos, vaikų darželiai prisideda prie vaiko fizinės ir emocinės sveikatos gerinimo ir įvairių sveikatos problemų sprendimo.
Šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovaujasi įtraukiojo ugdymo principais ir siekia atliepti kiekvieno vaiko individualius ugdymo poreikius, todėl vaikams gali būti sudaromi individualūs mitybos planai, teikiama švietimo pagalbos specialistų pagalba.
Sveikata prastėja
Neseniai sveikatos apsaugos ministerija kartu su Higienos institutu pristatė Lietuvos ugdymo įstaigas lankančių vaikų kasmetinės sveikatos patikros rodiklių apžvalgą.
Jos duomenimis, ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikata Lietuvoje prastėja. 2022-2023 metais ikimokyklinio ugdymo veikloje be įvairiausių apribojimų galėjo dalyvauti tik 85,6 proc. vaikų.
Duomenys rodo, kad tam tikri rodikliai, tokie kaip kūno svoris ir dantų būklė, yra stabilūs arba nežymiai gerėja, tačiau kai kurios tendencijos reikalauja atidaus ir tėvų, ir sveikatos priežiūros specialistų dėmesio.
2022 metais 0-6 m. amžiaus vaikai, lankę ugdymo įstaigas, daugiausia sirgo kvėpavimo sistemos ligomis, taip pat akių, virškinimo sistemos, odos ligomis.
S. Ustilaitė teigia, kad dėl dažno sirgimo kai kuriomis ligomis iš dalies kaltas ir pernelyg menkas darželių lankymas.
„90 proc. vaikų, kurie ima lankyti darželius, ima sirgti dažniau. Likę serga rečiau, nes jie namuose turi brolių ar seserų. Jei su kitais vaikais jie neturi sąlyčio ir namuose, imunitetas jiems nesusiformuoja. Kai kalbame apie fizinę vaikų sveikatą, tai ikimokyklinio ugdymo įstaigos jiems vien jau dėl imuniteto yra labai svarbios. Be abejo, galiausiai vaikui vis tiek reikės eiti į mokyklą ir imunitetą jis įgaus ten, tačiau kur kas geriau būtų jį gauti kuo anksčiau“, – sako specialistė.
Anot specialistų, ikimokyklinio amžiaus vaikams 3-8 kartus per metus sirgti yra normalu, nes vaikų imunitetas dar tik formuojasi ir visiškai susiformuoja tik apie 11-12 gyvenimo metus. Vadinasi, jeigu vaikai nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos, jie dažniau serga/sirgs, pradėję lankyti mokyklą.
„Panacėjos, kad vaikai nesirgtų, nėra, tačiau svarbu sudaryti tinkamas sąlygas, kad imunitetas atliktų savo darbą. Tam svarbus yra vaikų fizinis aktyvumas, sveika mityba, veiklos ir poilsio higiena, buvimas lauke bet kokiu oru, grūdinimas, saugi emocinė aplinka. Kaip tik tam šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigose skiriama daug dėmesio ir siekiama užtikrinti vaikų priežiūros ir ugdymo vienovę“, – kalba S. Ustilaitė.
Pamirštamas emocinis imunitetas
Ji pabrėžia, kad neretai pamirštama ir tai, kad ikimokyklinės įstaigos svarbios formuojantis ne tik vaiko fizinės, bet ir emocinės sveikatos stiprinimui. Psichikos ir elgesio sutrikimai šiandien diagnozuojami beveik dešimtadaliui ikimokyklinio amžiaus vaikų.
Pastebėta, kad jau trečius metus daugėja vaikų, kuriems sveikatos patikros metu nurodomos specialiosios sveikatos rekomendacijos dėl dalyvavimo ugdymo veikloje.
Skirtingose amžiaus grupėse rekomendacijos skiriasi, tačiau didžiajai daliai 0-6 m. amžiaus vaikų specialios sveikatos rekomendacijos gydytojų įrašomos dėl kalbos išraiškos sutrikimo.
Vaikų neturintys žmonės arba tėvai, kurių vaikai darželių nelanko, dažnai vis dar įsivaizduoja, kad vaikų darželiai teikia tik savotišką vaiko priežiūros funkciją. Šiandien toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas, sako Stasė Ustilaitė. Jos teigimu, vaikų darželiai atlieka itin svarbų vaidmenį mokydami vaikus atpažinti, įvardinti ir valdyti savo emocijas.
„Galiausiai, patys santykiai su kitais vaikais, ilgalaikis, nuolatinis, saugus vaiko emocinis ryšys su mokytoju, žaidimas ir kitos patirtinės veiklos yra labai svarbūs dalykai stiprinant vaikų emocinę sveikatą. Kuo daugiau vaikai laiko praleidžia socializuodamiesi, tuo geresni socialiniai įgūdžiai susiformuoja. Tad psichinei vaikų sveikatai ikimokyklinės įstaigos turi milžinišką vaidmenį“, – dėsto docentė.
