Kovo pradžia Lietuvoje – visada permainų metas. Dažniausiai nedidelių, kai žiema ima trauktis vos pastebimu tirpsmo sruvenimu, o kartais – smarkiai užgriūvančių ir išsyk pakeičiančių visą kraštovaizdį. Smarkiai ir ilgam, kaip nesulaikomas pavasario potvynis. Toks užgriuvo Lietuvą 1990-ųjų kovą.
Daugybę metų eilinę vos pradedančio įsibėgėti lietuviško pavasario dieną jau 34 kartą švenčiame kaip išskirtinę. Istorinę. Po jos užaugo nauja karta, išsimokslino, pradėjo savarankišką kelią. Sukūrė šeimas, augina vaikus, kurie taip pat nekantriai, kaip ir vyresnieji, laukia pavasarinių permainų.
Ir šiai, ir vyresnėms kartoms ši sukaktis – jau mūsų kasdienybėje. Kasdienybėje, kurioje mokomės gimtąja kalba. Kurioje patys renkame valdžią. Kurioje tarnaujame savo kariuomenėje. Kurioje laisvai keliaujame po pasaulį. Kurioje jaučiamės Europos dalimi ne tik geografiškai. Visa tai – taip įprasta, kad to net nepastebime, nė neįsivaizduojame, jog galėtų būti kitaip. Visa tai – Kovo 11-osios šviesoje.
Su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena! Su Kovo 11-ąja!
